Vilniuje, 2023 m. birželio 18 d. 12 val. Rotušės aikštėje, 14 val. V. Kudirkos aikštėje
Šventė
Visatos Viešpaties vežimų šventė
Kviečiame Indijos mylėtojus, dvasingumo ir Absoliučios Tiesos ieškotojus, religijų vienytojus ir visus kitus smalsuolius į džiaugsmingą šventę, kurios giliausioji prasmė – pasodinti Džaganathą - pasaulio Viešpatį, visų religijų Viešpatį į savo širdies vežimą ir prieraišumo virvėmis nutempti jį į tikruosius sielos namus, kur nėra sielvarto, nerimo, baimės ir priešiškumo. Ši šventė daugialypė, nes nežinia, ar Dievas Pats mus veda į sąjungą su juo, ar mes pirmi pakviečiame Jį į susitikimą. Aišku tik viena, kad namai, į kuriuos savo širdies vežime mes visi jį tempiame, yra ir Dievo ir mūsų namai. Nors ši šventė labai spalvinga ir triukšminga, vis tik ji yra širdies ir ramybės šventė. Traukdami vežimą su Pasaulio Viešpačiu - Džaganatha, kuris apima Vedų trejybę – Egzistenciją, Suvokimą ir Palaimą (atitinkamai Baladeva, Krišna ir Subhadra) miesto gatvėmis, mes pirmiausia atliekame vidinį veiksmą – pakviečiame Viešpatį atsisėsti mūsų širdies vežime, ir traukiame jį širdies vežime į susitikimo vietą – sielos namus, kuriuos Vedos vadina Vrindavanu.
Džaganatha (sanskr. jagan nātha – visatos viešpats) – pati džiaugsmingiausia Dievo forma: Jo akys išsiplėtusios iš meilės, šypsena - per visą veidą, ir net rankos susitraukusios į kūną iš malonumo, matant Jį šlovinančius atsidavusius žmones. Džiaugsmas užlieja ir kiekvieną dalyvaujantį festivalyje: skambant Harė Krišna mantrai, būgnams, cimbolams ir kitiems instrumentams, žmonės šoka iš laimės, ta nuotaika užkrėsdami ir praeivius. Žmonės dažnai nustemba ir nušvinta – niekada nėra matę tiek tikro džiaugsmo, nors ši šventė švenčiama be jokių svaigalų!
rathārūḍho gacchan pathi milita-bhūdeva-paṭalaiḥ stuti-prādurbhāvam prati-padam upākarṇya sadayaḥ dayā-sindhur bandhuḥ sakala jagatāṁ sindhu-sutayā jagannāthah svāmī nayana-patha-gāmī bhavatu me (5)
"Kuomet Džaganatha juda keliu Savo vežime, kiekvieną žingsnį dideli būriai brahmanų garsiai gieda maldas ir dainuoja dainas Jo malonumui. Klausydamasis jų himnų, Džaganatha labai palankiai nusiteikia jų atžvilgiu. Jis yra malonės vandenynas ir tikrasis visų pasaulių draugas. Lai Džaganatha kartu su savo sutuoktine Lakšme, gimusia iš nektaro vandenyno, pasirodys mano akims." ("Šri Džaganatha aštaka, 5")
Rathajatra (sanskr. ratha yatra - vežimų šventė), kurios prasmė aprašyta aukščiau, tūkstančius metų kasmet švenčiama Indijoje, Odišos valstijoje, Puryje – mieste prie vandenyno. Ji sutraukia milijonus įvairiausių tikėjimų žmonių iš viso pasaulio. 1968 m. ISKCON įkūrėjas-ačarja A.C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada surengė pirmąją Rathajatros šventę Vakarų pasaulyje. Ši šventė dabar vyksta daugybėje miestų pasaulyje. Lietuvoje pirmoji Rathajatros šventė įvyko 1992 m.
Programa
Džaganatha Rathajatros šventė vyks Vilniuje 2023 m. birželio 18 d., sekmadienį. Parado su vežimu pradžia 12 val. Rotušės aikštėje. Koncertinės programos pradžia 14 val. V. Kudirkos aikštėje.
12:00 Džaganatha su broliu Baladeva ir seserimi Subhadra atvyksta į susitikimo vietą Rotušės aikštėje. Arati - ritualas visų žmonių palankumui; Kirtanas - Vedinių mantrų giedojimas; Taikos formulė - Diskusija apie tai ar įmanoma taika pasaulyje; 13:00 Vežimas pajuda iš Rotušės aikštės. Vežimas važiuos Rotušės aikšte, Pilies gatve, Katedros aikšte, Gedimino prospektu. Traukiant vežimą skambės mantros, vyks šokiai. 14:00 Vežimas atvažiuoja į Kudirkos aikštę; Koncertinė programa, kurioje galėsite išvysti tradicinius indiškus šokius Bharata Natyam, pasiklausyti vaišnavų dainų - bhadžanų.
Bharata Natyam – klasikinis indų šokio stilius, kilęs iš Pietų Indijoje esančio Tamil Nadu regiono. Pavadinimas Bharata Natyam yra sudarytas iš žodžių: bhava – jausmas, raga – melodija, tala – ritmas ir natyam – šokis. Tai dinamiškas ir labai tikslus šokio stilius, pasižymintis grakštumu ir tuo pat metu jėga.
Kudirkos aikštėje galėsite pasivaišinti gardžiais vegetariniais patiekalais.
Po to išlydėsime Džagannathą, Baladevą ir Subhadrą į Šventyklą.
Motyvacija
"Pasistenkite suprasti Džaganathą. Jagat reiškia judantį pasaulį, gacchati iti jagat. Sanskrito žodis gacchati reiškia tai, kas juda - visos šios planetos, visata, saulė - viskas juda, ir mes judame. Jagat-nātha, nātha reiškia šeimininką ir savininką. Todėl Džaganatha reiškia viso šio judėjimo savininką ar šeimininką. O Balabhadra, Balarāma - Bala reiškia stiprybę, o rāma reiškia malonumą. Balarāma reiškia tą, kuris jums duoda dvasinę stiprybę, kad galėtumėte mėgautis amžinu palaimingu gyvenimu. Subhadrā - su reiškia palankią, o bhadra reiškia gerovę. Subhadra, Džagannatha ir Balarama čia yra kartu, kad ištrauktų jus visus iš apgailėtinos gyvenimo būklės. Tokia šios Rathajatros paskirtis! Jei kas nors pamatys Džaganathą, Subhadrą ir Baladevą vežime, jam nebereikės dar kartą gimti šiame materialiame pasaulyje. Ratheja vamanaṁ dṛṣṭa.“ (Prabhupada, 1970-07-05 San Fransisko Rathajatra)
A.C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada, Tarptautinės Krišnos Sąmonės Bendrijos (ISKCON) įkūrėjas-ačarja įsivaizdavo ją kaip bendruomenę, kuri bendradarbiauja su kitais judėjimais bei tradicijomis, pripažįsta vienybę įvairovėje, laikosi Vaišnavų elgesio normų ir aukštų dvasinių standartų, remiasi iš vienos pusės meile ir pasitikėjimu, o iš kitos pusės puikia organizacine struktūra bei tvarka, taip pat skatina įvairiapusišką ir aktyvų savo narių dalyvavimą bendrijos veikloje.
Prabhupada užrašė šiuos ISKCON tikslus:
sistemingai skleisti dvasines žinias ir mokyti žmones dvasinės praktikos metodų, siekiant atstatyti sutrikusią pusiausvyrą visuomenės vertybių sistemoje, siekiant visų žmonių vienybės ir taikos pasaulyje;
skleisti Krišnos sąmonės filosofiją, kurią skelbia „Bhagavad-gita“ ir „Šrimad-Bhagavatam“;
siekti, kad bendrijos nariai palaikytų vienas su kitu glaudžius ryšius ir išsiugdytų artumą Krišnai – pirmapradei būtybei, kad bendrijos nariai ir visa žmonija imtų suvokti, jog kiekviena siela yra neatsiejama Dievo (Krišnos) dalelė;
skleisti ir skatinti sankirtanos judėjimą – visuotinį Švento Dievo vardo kartojimą, vykdant Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu nurodymą;
pastatyti bendrijos nariams ir apskritai žmonių visuomenei miestą transcendentinių Viešpaties Krišnos žaidimų vietoje;
suburti narius į darnią šeimą, kad jie išmoktų drauge paprastai ir natūraliai gyventi;
kad būtų įgyvendinti minėti tikslai, spausdinti ir platinti periodinius leidinius, žurnalus bei knygas.
Vilniaus ISKCON bendruomenės misija: Skleisti turtingą, gilų dvasinio gyvenimo pavyzdį, įkvėpti kuo daugiau žmonių pažinti save bei atkurti tikrus santykius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, Krišna, ir taip tapti laimingais.
Parama
Norite paremti festivalį, kad šis būtų didesnis, gražesnis, spalvingesnis?
Jūs galite paaukoti į vieną iš mūsų sąskaitų (mokėjimo paskirtyje nurodant “Rathajatrai 2023):
Mums reikės jūsų pagalbos pinigais, produktais ir savanoryste, kad pagamintume daug saldumynų, kuriuos dalinsime eisenos metu; kad padalintume daug vaisių žmonėms visos šventės metu; kad padarytume dideles vaišes visiems susirinkusiems šventinėje dalyje. kad pastatytume sceną ir išnuomotume gerą garso aparatūrą; kad pakviestume gerų atlikėjų iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio; kad padarytume gerą reklamą. :)
Taip pat galite paremti šventę produktais, reklama, technine pagalba, savonorišku darbu ir tarnyste Dievui.
Ačiū Jums labai labai!
Susisiekime
Turite klausimų, pasiūlymų šventės organizatoriams?
Rašykite mums arba skambinkite: Šatakula d.: satakula(eta)gmail.com, +370 670 69480
Arba ateikite pas mus: Vilniaus Harė Krišna centras Raugyklos g. 23-1, Vilnius. Atidaryta kasdien nuo: 4:30 - 21:00
Gita Govinda ir Džaganatha
Senų senovėje Gita Govinda giesmė buvo labai populiari tarp žmonių Odišoje. Mažame kaimelyje netoli Purio, gyveno mergaitė, vardu Padma. Ji buvo sodininko dukra ir puikiai dainavo Gita Govinda. Vieną dieną ji skynė baklažanus ir dainavo šią giesmė labai melodingai. Kai Viešpats Džaganatha išgirdo kaip ji dainuoja Gitą Govindą, nesugebėjo išbūti šventykloje. Jis tučtuojau nulipo nuo altoriaus ir nuvyko į sodą, kuriame Padma dainavo. Viešpats Džaganatha sekiojo mergaitei iš paskos, paniręs į garsus. Jis visiškai užsimiršo įsiklausęs į Gita Govinda garsus. Kol Jis sekiojo mergaitei iš paskos, vaiskrūmių dygliai sudraskė Jo drabužius. Viršutinė Jo rūbo dalis nukrito žemėn, bet Viešpats buvo taip susitelkęs į Gita Govinda giesmę, kad nieko nepastebėjo.
Po kurio laiko Padma pripildė savo krepšį baklažanais ir išėjo iš sodo. Viešpats Džaganatha, labai patenkintas prisiklausęs Padmos dainavimo, grįžo į šventyklą. Kitą rytą pujaris atėjo atlikti rytinių patarnavimų. Kai jis atvėrė šventyklos vartus, labai nustebo matydamas suplėšytus, be viršutinės dalies Viešpaties Džaganathos rūbus. Medžiagos gabaliukai mėtėsi šen bei ten. Tai matydamas pujaris labai susirūpino ir tučtuojau apie šį nutikimą informavo karalių. Nieks negalėjo suprasti, kaip taip galėjo nutikti. Karalius ėmė badauti ir kritęs priešais Viešpatį, ėmė melsti atleidimo už klaidas, padarytas tarnaujant Jam.
Viešpats Džaganatha apsireiškė karaliaus sapne ir pasakė: "O karaliau! Nesijaudink! Man labai patinka klausytis Gita Govinda giesmės, sukurtos Mano atsidavusiojo Džajadevos. Praeitą vakarą kaimo mergaitė giedojo Gitą Govindą labai maloniai. Mane labai patraukė jos dainavimas ir Aš išvykau iš šventyklos pasiklausyti jos. Mano rūbus suplėšė vaiskrūmių dygliai, kai sekiojau mergaitei iš paskos. Pats nepastebėjau, kai viršutinę rūbų dalį pamečiau ten. Dėl to visai nesijaudink, tu nieko blogo nepadarei. Bet aš prašau tavęs atvežti kasdien tą mergaitę, kad ji Man dainuotų Gitą Govindą priešais Mane šventykloje prieš Man einant miegoti."
Karalius tučtuojau pasiuntė žmones surasti tą mergaitę. Kai jie atrado jos namus, sode pamatė gulinčią Viešpaties Džaganathos viršutinę rūbų dalį. Kai karalius apie tai išgirdo, buvo nustebęs: tai patvirtino, kad Viešpats buvo mergaitės sode. Karalius troško išpildyti Viešpaties troškimą kas vakarą klausytis Padmos giedamos Gita Govinda giesmės. Jis asmeniškai nuvyko į mergaitės namus ir papasakojo apie savo sapną, kuriame pasirodęs Viešpats Džaganatha išreiškė norą kas vakarą klausytis jos giedojimo. Jis pasakė, kad jei mergaitė neturi prieštaravimų, ji galėtų persikelti į Purį. Visi jos ir jos šeimos poreikiai bus patenkinti. Tada ji galėtų kas vakarą dainuoti Viešpačiui Džaganathai. Tai girdėdama mergaitė buvo labai laiminga. Kaip jai pasisekė, kad Viešpats panorėjo, kad ji Jam asmeniškai dainuotų Gitą Govindą! Taigi Padma, kartu su šeima, sutiko persikelti į Purį ir ten tarnauti Viešpačiui Džaganathai.
Jie atvyko į Purį ir susitiko su karaliumi. Karalius pasirūpino visais šeimos patogumais ir suteikė Padmai ypatingą tarnystę - giedoti Gitą Govindą priešais Džaganathą. Nuo tada ši giesmė giedama Džaganathos šventykloje. Karalius labai gerbė Gita Govinda giesmę, parašytą Jayadevos. Jis nustatė tikslų giedojimo laiką ir taip atsirado jos giedojimo taisyklės. Karaliaus paliepimu, šis nurodymas buvo iškaltas akmenyje, kaip amžinas įsakymas. Nuo tada, sėkmingiausioji mergaitė Padma, pradėjo giedoti Gitą Govindą Viešpačiui kasdien, per vidurnakčio arati prieš einant Džaganathai ilsėtis. Padma tapo žinoma kaip Deva dasa, arba Viešpaties tarnaitė.
Versta iš Bhakti Purusottama Svamio knygos "Sri Jagannath. The Pastimes of the Lord of the Universe"
Gita Panda
Labai labai seniai Puryje gyveno panda, vardu Ardžuna Mišra (Arjun Mishra). Kiekvieną dieną jis perskaitydavo visą Bhagavad-gitą. Kadangi jis praleisdavo tiek daug laiko studijuodamas Gitą ir dėl jo nepajudinamo tikėjimo, vietiniai žmonės jį praminė Gita Panda. Jis buvo didis Viešpaties Džaganathos garbintojas, labai atsidavusi siela. Kad ir kas nutiktų, viską jis priėmė kaip Viešpaties valią. Niekas negalėjo paveikti Gita Pandos.
Jis buvo neturtingas ir gyveno iš išmaldos. Kartą užėjo labai stiprus lietus ir Puryje lijo visą savaitę, tad Gita Panda neturėjo galimybės išeiti rinkti išmaldos. Kad ir kokias mažas atsargas jis turėjo, jos baigėsi labai greitai. Jis su šeima buvo priversti pasnikauti, tačiau Gita Panda dėl to nesijaudino. Jis laimingas leido dienas deklamuodamas Gitą. Jis buvo laimingas, kad negali niekur išeiti ir dėl to turi daugiau laiko Gitos skaitymui.
Žmona labai supyko ant jo. Ji ėmė bartis: "Jei neisi prašyti išmaldos, kaip manai, kokiu būdu išgyvens tavo šeima? Mes turime tris vaikus. Visi jie mirs, jei niekur neisi ir neatneši ko nors jiems!" Gita Panda buvo nesutrikdomas. Jis parodė žmonai posmą iš Bhagavad-gitos: "Tačiau tiems, kas visad su ypatingu pasiaukojimu garbina Mane, medituoja Mano transcendentinį pavidalą, Aš atnešu viską, ko jiems trūksta, ir išsaugau tai, ką jie turi."
Jo elgesys žmoną tik dar labiau supykdė. Ji laukė dienų dienom, tačiau vyras vis tiek nieko neparnešė. Jis tiesiog kartojo: "Mes turime Juo pasikliauti, nes Jis sakė, kad Pats viskuo pasirūpins". Žmona svarstė, kiek dar laiko ji sugebės išlaukti. Vaikai buvo nepaprastai alkani dėl maisto stygiaus. Pagriebusi vyro Bhagavad-gitą, ji atsivertė posmą, kurį vis citavo vyras ir tris kartus perrėžė tą posmą. Tada, suirzusi ir pikta nuėjo miegoti kartu su vaikais. Po kiek laiko Gita Panda taip pat nuėjo ilsėtis.
Po kiek laiko Gitos Panda žmona išgirdo beldimą į duris. Ji atsikėlė iš lovos ir nuėjo atidaryti durų. Už durų stovėjo du labai gražūs berniukai, atnešę daugybę skirtingų ingredientų maisto gaminimui. Brahmini labai nustebo, matydama šiuos du labai gražius berniukus. Vienas iš jų buvo tamsus, o kito oda buvo pieno baltumo. Tamsusis berniukas pasakė brahmini: "Prašau, paimk šį maistą, kurį jums atsiuntė Gita Pandos draugas. Prašau, pagaminkit maistą ir prisivalgykite iki soties." Brahmini buvo labai patenkinta matydama šiuos labai gražius berniukus, o kai išgirdo jo balsą, jos širdis prisipildė palaimos. Berniukams ji pajuto labai švelnius jausmus. Ji paprašė jų palaukti, kol ji paruoš maistą ir suvalgyti prasadą kartu. Bet berniukas atsakė: "Taip, mes labai norėtume pavalgyti prasado kartu su tavim ir tavo vyru, bet mano liežuvis supjaustytas ir aš nieko negaliu valgyti." Tai pasakę berniukai išėjo.
Gita Pandos žmona visus produktus padėjo į sandėliuką ir nuėjo pakviesti vyro, papasakoti jam apie juos ištikusią sėkmę. Kai Gita Panda atėjo ir pamatė, kad visas sandėlis pripildytas įvairiausiais produktais, jis paklausė žmonos: "Ar pamaitinai berniukus? Tikiuosi tau pavyko atsidėkoti už jų gerumą ir duoti jiems šiek tiek prasado." Žmona atsakė: "Aš prašiau jų palaukti ir suvalgyti ką nors, bet tamsusis berniukas pasakė, kad kažkas trijose vietose įpjovė jam liežuvį, todėl jis negali valgyti."
Kai Gita Panda tai išgirdo, jis tučtuojau suprato, kad tai buvo Pats Viešpats. Kadangi žmona tris kartus perrėžė Gitos posmą, žodžius, kurie išėjo iš lotosinės Viešpaties burnos, šis veiksmas atsispindėjo ant Jo liežuvio. Gitos Panda žmona suprato, kad Viešpats, tam kad patvirtintų Savo pažadą rūpintis Jam atsidavusiais, Pats atnešė bhogos Savo bhaktams. Gita Panda kartu su žmona tučtuojau išsiruošė į Džaganathos šventyklą melsti atleidimo ir padėkoti Jam už Jo malonę. Kai jie prisiartino prie altoriaus, pamatė, kad ant Džaganathos lūpų yra trys dėmės.
Versta iš Bhakti Purusottama Svamio knygos "Sri Jagannath. The Pastimes of the Lord of the Universe"
Išdidus bhaktas
tikra istorija
1727 m. Dhanandžaja Mehta, turtingas žmogus iš Haiderabado miesto pietų Indijoje, atvyko į Džaganatha Purį kartu su savo šeima. Jis, asmeniškai, netikėjo į Džaganathą ir didžiavosi savo turtais. Kol buvo Puryje, jis nusprendė mesti iššūkį šiam keistam pavidalui iš medžio. Šventykloje maistas Dievybėms siūlomas tris kartus per dieną kasdien. Dhanandžaja Mehta viešai paskelbė, kad jis paaukos šimtą tūkstančių rupijų Džaganathai, jei šventyklos vyrėjai sugebės išleisti visą sumą, tam kad paruoštų maistą Viešpačiams pasiūlyti. Tomis dienomis vaisiai ir daržovės buvo labai pigūs. Netgi šimtas rupijų buvo pakankama suma, kad nupirkti produktų prasadui ruošti. Ką vyrėjai darys su tūkstančių rupijų, jau nekalbant apie šimtą tūkstančių rupijų? Dhanandžajos iššūkis sukėlė problemą Džaganathos garbintojams, jie buvo labai nusiminę, matydami tokį požiūrį taip vadinamo bhakto.
Šventikas svarstė: "Ar jam pasakyti, kad tokia suma yra visiškai per didelė? Ar turėtume mes jam pasakyti, kad jis duotų mažesnį paaukojimą? Ar nebūtų per daug gėdinga to prašyti jo? Mes žinome, kad Džaganath'a yra didis, Jo šventykla yra didinga, Jo ritualai yra mistiški ir dieviški - tad kaip gi mes galime prašyti žmogaus paaukoti mažiau, kad mes, paprasti mirtingieji, galėtume susitvarkyti su suma?"
Tuo metu svietas buvo pats brangiausias ingredientas, taigi šventikas pradėjo galvoti, kad jie galėtų nupirkti pakankamai didelį kiekį sviesto, iš kurio padarytų ghee ir panaudotų maisto gaminimui. Koks prasadas galėtų būti gaminamas vien tik ant ghee? Ptas brangiausias ir skaniausias prasadas gali būti lengvai pagamintas su sviestu ir kokoso palmių saldumynais už dešimt tūkstančių rupijų, bet milijonierius iš Hyderabado nori pasiūlyti prasadą, kainuojantį šimtą tūkstančių rupijų! Kadangi Džaganathos šventykla buvo pirmoji įkurta, lakhai (vienas lakhas lygus vienam šimtui tūkstančių) žmonių tiekdavo mahažprasadą į šventyklos Ananda Bazarą (turgų). Iki pat šios dienos ten galima rasti begales delikatesų. Tiesą sakant, Džaganathos šventykla yra vienintelė šventykla pasaulyje, kur maha-prasadas gerbiamas netgi labiau, už galimybę pamatyti pačią Dievybę. Visi jį gali valgyti, nepriklausomai nuo kastos, spalvos ar tikėjimo. Ir visgi, niekad anksčiau tokia problema nebuvo iškilusi. Šventyklos vyrėjai neišmanė, ką daryti. Neegzistuoja toks prasadas, kuris galėtų būti pagamintas už šimtą tūkstančių rupijų!
Galiausiai jie nusprendė: "Papasakokime apie šią problemą Viešpačiui ir tegul viskas būna Jo valioje. Viešpats Džaganatha ne žmogus iš kraujo ir mėsos, kad Jam melstųsi dėl paprastų klausimų. Surenkime dharana - grupinę maldą. Niekas negali atsispirti prieš Jo norus." Taigi, vyriausiasis šventikas kartu su kitais šventikais ėmė nuoširdžiai melstis: "O Viešpatie, prašom išsirink maistą, kurio labiausiai norėtum."
Tuo pačiu metu, Dhanandžaja nekantravo sugrįžti prie savo verslo reikalų į Hyderabad. Jis nenorėjo likti Puryje nors kiek ilgiau. Taigi, jis paprašė vyriausiojo šventiko kitą rytą jį informuoti apie jų sprendimą dėl prasado. Šventikas atsakė, kad jis laukia Viešpaties atsakymo. Tai buvo kaip tik tai, ko Dhanandžaja ir troško ir tam, kad pamatytų nugalėtą šventiką, jis nusprendė pasilikti Puryje šiek tiek ilgiau. Tokiu saldžiu būdu Viešpats davė jam pamoką.
Šimtas tūkstančių rupijų yra tarsi juokinga išmalda Viešpačiui, kuris valdo nesuskaičiuojamą daugybę visatų. Ilgai nelaukęs Viešpats į šventiko maldą atsakė sapne: "Tegul Dhanandžaja Man pasiūlo didelį gabalą pano (Viešpačiui siūlomas patiekalas, kuris susideda iš įvairių įdarų, suvyniotų į betelio lapus). Tačiau betelio riešutai turi būti apibarstyti ne laimu, o smulkiai maltų perlų milteliais. Dar daugiau, tie perlai turi būti paimti iš ypatingos rūšies dramblio galvos".
Dabar jau vienas pano gabaliukas negali būti nupirktas už jokius pinigus - netgi šiandien tai kainuotų apie penkiasdešimt paisų, bet su rečiausiais ingredientais viduje, jis būtų žymiai brangesnis. Šventikas tučtuojau nuskubėjo pas Dhanandžają ir papasakojo savo sapno turinį. "Argi tai ne nuostabu? Džaganatha nori papraščiausio betelio riešuto, tačiau jis turi būti pagamintas su perlų, išimtų iš dramblio galvos, dulkėmis."
Tai išgirdus Dhanandžajos veidas išbalo. Jis pagalvojo: "Paprasčiausias betelio riešutas! Nieko daugiau, nei tai!" Yra sakoma, kad dramblys kainuoja šimtą tūkstančių rupijų, ar būtų gyvas, ar miręs. Kiek reiktų nužudyti ypatingos rūšies dramblių, kad rasti vieną perlą jo galvoje? Ne kiekvienas dramblys turi perlą kaktoje. Tai retas fenomenas. Tiesą sakant, vienas iš milijono turi perlą kaktoje. Dhanandžajaus galva apsvaigo ir jam teko pripažinti pralaimėjimą. Jis nebuvo pajėgus pasiūlyti net ir vieno betelio riešuto Viešpačiui Džaganathai. Nusirišęs tiurbaną ir nusiovęs sandalus, jis nubėgo pas Viešpati su pilna sterble rupijų. Milžiniška minia sekė, stebėdama keistą reginį.
Viešpats nugalėjo milijonierių jo paties žaidime su doleriais ir centais. Pagaliau žmogaus puikybė buvo sutriuškinta. Jis raudojo priešais dievybę, siekdamas užmegzti ryšį su Džaganatha nesulaikomai verkdamas kaip vaikas. Visiškai atsidavęs ir nugalėtas jis meldėsi: "O Viešpatie, aš padariau kvailą žmogišką klaidą, nes esu visiškai nepajėgus pasiūlyti Tau netgi vieno betelio riešuto. Ką gi dar galėčiau tau pasiūlyti? O Viešpatie, atleisk man. Aš esu puolęs žmogus, menkas prieš Tave. Viskas yra tavo ir Tu esi viskas. Paimk viską, ką aš turiu. Prašau, priimk tik saldžiai kvepiantį raudoną betelio riešutą iš mano širdies"
Bandhu Mohanti ir Džaganatha
Kartą Odišoje, Džiajapurio mieste gyveno Bandhu Mohanti. Jis turėjo dvi dukteris ir sūnų. Jo žmona buvo labai paklusni. Jie gyveno labai skurdžiai, rinkdami išmaldą. Jis neturėjo santaupų - kiek tą dieną surinkdavo, tiek kitą dieną išleisdavo ir nieko nelikdavo. Bandhu Mohanti buvo didis Viešpaties Hari bhaktas. Jis paprastai savo dienas leisdavo kartodamas Viešpaties šventą vardą. Jis buvo gailestingas visoms gyvoms būtybėms, buvo labai sąžiningas ir su džiaugsmu tarnaudavo brahmanams. Jis buvo abejingas šeimybiniam gyvenimui, nes žinojo, kad viskas yra laikina, išskyrus šventus Viešpaties vardus. Juos kartodamas jis laimingas leido savo dienas.
Kartą į tas apylinkes užėjo sausra ir žmonės ėmė mirti iš bado. Bandhu Mohanti ėjo į kitus kaimus prašydamas maisto, tačiau žmonės patys neturėjo ką valgyti, kaip gi jie galėjo duoti kažką Bandhu Mohančiui? Jis grįžo namo tuščiomis rankomis, viską kelią medituodamas į Viešpatį. Žmona pasakė, kad vaikai labai alkani. Jie nebegali toliau kęsti alkio kančių. Ji paprašė: "Argi neturi giminių, kurie galėtų mums padėti šiuo sunkiu laikotarpiu? Palikime šią vietą ir keliaukime kur nors, kur turi giminių". Bandhu Mohanti atsakė: "Aš neturiu giminių, kurie galėtų mums padėti, bet turiu draugą. Tik Jis gyvena labai toli nuo čia. Jis yra geriausias iš žmonių. Jam nėra lygių. Jis gyvena Šri Kšetra Pun dhamoje. Jei kažkaip galėtume su juo susisiekti, mūsų problemos išsispręstų.". Žmona buvo labai laiminga tai girdėdama. Ji pasakė: "Tuomet keliaukime ten tučtuojau. Aš galiu nešti vieną vaiką. Tu neši kitą. Iškeliaukime nieko nelaukdami dabar pat. Kitaip visi mirsime." Bandhu Mohanti buvo labai laimingas tai girdėdamas iš žmonos. Jis pagalvojo, kad būtų labai nuostabu nukeliauti į Šri Kšetrą ir gauti Viešpačių Džaganathos, Baladevos ir Subhadros daršaną.
Tad jie ėmė keliauti į Šri Kšetrą, į kurią pateko po keturių dienų. Jie priėjo prie Džaganathos šventyklos Liūto vartų. Tūkstančiai žmonių lankė šventyklą ir apsauga buvo labai griežta. Daugybė apsauginių laikė rankose lazdas. Kadangi negalėjo užeiti į vidų, šeima gavo Patita-pavanos daršaną, Viešpaties dievybės prie rytinių šventyklos vartų. Tie, kurie neįleidžiami į šventyklą, šios dievybės daršaną gali gauti ten. Tuomet Bandhu Mohanti nuėjo link pietų vartų prie Peja Nala, kur susirenka visas ryžių, virtų Džaganathos virtuvėje, krakmolas. Karvės geria šį skystį kaip peja. Bandhu Mohanti buvo labai pavargęs. Jis prisėdo netoli pietų vartų. Žmona tarė: "Kodėl tu sėdi čia? Jau darosi vėlu. Jau beveik vakaras. Eikime į tavo draugo namus atsigaivinti ir ko nors užvalgyti. Mes esame labai pavargę ir alkani. Kur yra tavo draugo namai?". Vaikai ėmė verkti sakydami: "Mes labai alkani. Mes nebegalime daugiau kęsti alkio. Jei nepamaitinsi mūsų, mes tuoj mirsime."
Bandhu Mohanti atsakė jiems: "Šiandien draugo namuose labai daug svečių. Vartų sargai įleidžia tik atrinktus svečius į vidų. Jei kas pabandys įsiveržti jėga, bus sumušti. Pamiegokime čia šiąnakt. Mes galime atsigerti šiek tiek krakmolo iš Džaganathos virtuvės ir praleisti naktį čia. Anksti ryte nueisime susitikti su draugu ir paprašysime jo suteikti mums pastogę ir maisto. Mano draugas yra labai gailestingas". Žmona sutiko su pasiūlymu. Susirado sudaužytą molio puodynę, atsigėrė ryžių krakmolo vandens ir alkis truputį atslūgo. Visi buvo labai nuvargę, tad greitai užmigo. Bandhu Mohanti ėmė melstis Viešpačiui Džaganathai: "O visatos Viešpatie. Tu palaikai visą savo kūrinyją. Ar aš taip pat esu Tavo kūrinys? Mes čia mirštame iš alkio. Prašau, palaimink mus. Kitaip mes prarasime gyvybę. Prašau, apsvarstyk mūsų atvejį." Besimelsdamas Viešpačiui jis užmigo.
Tuo tarpu Viešpaties Džaganathos pudžiaris užbaigė vakaro aukojimą Viešpačiui. Baigęs pudžą jis užrakino šventyklos duris ir, laikydamas raktus rankoje, nužingsniavo link namų. Naktį Viešpats Džaganatha labai sunerimo, kad Jo atsidavusysis miega nieko nevalgęs. Jis negalėjo užmigti. "Mano draugas atėjo iš taip toli. Kaip Aš galiu ramiai miegoti jo nepamaitinęs? Jis atėjo galvodamas, kad Esu jo vienintelis draugas, ieškodamas Mano pagalbos." Tuomet visatos Viešpats nuėjo į sandėliuką ir paėmė vieną auksinę lėkštę. Ant jos sukrovė daug įvairaus maisto, tokio kaip pyragaičiai, saldūs ryžiai, ryžiai su daržovėmis, įvairių rūšių džiovinto saldaus prasado. Tuomet Jis nuėjo prie šventyklos pietinių vartų. Viešpats pašaukė: "O, mano brangusis Bandhu, prašau, ateik čia!". Bandhu išgirdo, kad kažkas šaukia jį vardu. Jis pagalvojo: "Galbūt jie šaukia kažką kitą. Turėtų būti daug žmonių su tokiu vardu. Nieks nežino, kad esu čia, taigi kodėl jie turėtų šaukti mane?" Taip galvodamas jis neatsiliepė. Tada Viešpats dar kartą pašaukė: "O Bandhu Moanty iš Džiajapurio, prašau, paklausyk. Kartu su šeima esate apsistoję netoli Peja Nala. Prašau, ateik čia. Aš atnešiau jums maisto". Tai išgirdęs Bandhu nuėjo ir pamatė seną brahmaną, besiruošiantį jam įduoti lėkštę, pilną įvairiausio maisto. Viešpats, įgavęs seno brahmano formą, pasakė Bandhu: "Prašau, priimk šį maistą ir pamaitink savo šeimos narius. Ryt ryte aš suorganizuosiu viską jums". Tai pasakęs Viešpats pradingo. Bandhu paėmė prasadą jausdamasis labai laimingu. Jis pažadino visą šeima ir jie visi drauge pagerbė prasadą pilni laimės, o tuomet vėl užmigo jau su pilnais pilvais. Išplovęs lėkštę Bandhu nuėjo prie pietinių vartų ir ją grąžino. Jis pastumė duris, tikėdamasis, kad brahmanas bus ten ir jis galės grąžinti lėkštę. Tačiau jo nuostabai, brahmano nebuvo. Bandhu grįžo atgal, kur visa šeima miegojo, suvyniojo lėkštę į rūbus, nusprendęs ją grąžinti ryte.
Anksti ryte Viešpaties Džaganathos pudžiariai atvėrė šventyklos vartus. Visi buvo užsiėmę savo individualiomis tarnystėmis. Kai jie atidarė sandėliuką, jie atrado, kad trūksta auksinės Viešpaties Džaganathos lėkštės. Lėkštė buvo pavogta! Pudžiariai apie tai pranešė šventyklos administracijai, policija suėmė visus pudžiarius ir juos primušė, manydami, kad tik pudžiaris galėjo pavogti lėkštę, kuri buvo sandėliuke. Taip jau nutiko, kad kai kurie žmonės pastebėjo vieną žmogų, kartu su visa šeima miegantį netoli pietinių vartų. Jie pastebėjo auksinę lėkštę, įsuktą į rūbus. Lėkštė spindėjo saulės spinduliuose. Tučtuojau keletas žmonių sučiupo Bandhu Mohantį. Jie surišo jį su virve, žiauriai sumušė ir atėmė auksinę lėkštę. Bandhu Mohanti kartu su žmona bandė paaiškinti, kaip vienas brahmanas davė šią lėkštę pilną prasado vidury nakties. Pavalgę jie norėjo lėkštę grąžinti, bet nerado to brahmano, todėl suvyniojo ją į rūbus. Mandhu Mohanti ir žmona kreipėsi į policiją: "Mes nekalti. Kodėl jūs mus mušate be kaltės?" Bet niekas nekreipė dėmesio į tai, ką jie sakė. Jis buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Bandhu Mohanti nukreipė mintis į Viešpatį Džaganathą ir ėmė melstis: "Brangus Viešpatie Džaganatha, aš esu nuodėmingiausias žmogus šioje visatoje. Tu esi malonės vandenynas. Nėra labiau nuodėmingo, nei aš, ir nėra maloningesnio puolusioms sieloms už Tave. Kad ir ką nuspręstum padaryti su manim, prašau, daryk. Neturiu kito prieglobsčio, tik Tave." Galvodamas tai jis meditavo į Viešpaties lotosines pėdas.
Vėliau tą patį vakarą visi šventyklos bhaktai užbaigė savo tarnystes Viešpačiui ir grįžo į savo namus. Viešpats, kuris yra visa persmelkiantis ir nuolatos nerimaujantis dėl Savo atsidavusiųjų, negalėjo toleruoti savo atsidavusiojo kančių. Jis tučtuojau užlipo ant Garudos ir nuskrido į Karaliaus rūmus. Tuo metu karalius miegojo. Viešpats apsireiškė Karaliaus sapne ir pasakė jam: "O karaliau, prašau išklausyk: kai svečiai ateina į tavo namus, ar leidi jiems pasilikti nepamaitinęs ir nepasirūpinęs jais? Ar yra bent vienas, kuris tavo rūmuose liko alkanas? Mano draugas nuėjo tolimą kelią nuo Džiajapurio kartu su visa šeima be galo tikėdamas Manimi. Aš atnešiau jiems maisto. Ar aš iššvaiščiau tavo tėvo nuosavybę? Savo draugui prasado atnešiau ant Savo auksinės lėkštės. Kur tu matai problemą? Tavo žmonės sučiupo jį su visa šeima ir žiauriai sumušė. Jie surišo jiems rankas ir kojas ir įmetė į kalėjimą. Dabar mano draugo visa šeima stipriai kenčia. Aš tau įsakau tučtuojau eiti į Purį ir išleisti juos iš kalėjimo, nuplauti jų lotosines pėdas su didžiausiu nuolankumu. Duok jiems geriausius rūbus ir papuošalus. Uždėk tiurbaną ant mano draugo galvos, kad parodytum jam didžiausią pagarbą. Mano draugui turi tarnauti taip pat, kaip ir Man. Jam ir jo šeimai teiksi geriausio maisto ir apgyvendinsi juos iki gyvenimo galo. Jei neįvykdysi Mano nurodymo, tavo šeima bus sunaikinta." Tai pasakęs Viešpats Džaganatha pažadino karalių ir paliko rūmus.
Karalius tučtuojau sukvietė visus ministrus ir viską jiems paaiškino. Jis asmeniškai nuvyko į kalėjimą, kad išlaisvintų Bandhu Mohantį ir nuoširdžiai jį paškovino. Karalius pasakė: "Mao gyvenimas tapo sėkmingu tiesiog gavus tavo daršaną. dabar esu palaimintas. Prašau atleisk man už visas skriaudas, kurias suteikė tau mano žmonės.". Tai pasakęs karalius atliko Bandhu Mohančiui abhišeką su ševentu vandeniu, davė daug rūbų, uždėjo tiurbaną su didžiausia pagarba. Jis suorganizavo visos Bhandhu Mohančio šeimos išlaikymą iki pat jų gyvenimo galo. Karalius gerbė juos tarsi savo gimines. Jis surado jiems namą netoli pietinių šventyklos vartų. Bandhu Mohanti buvo labai laimingas, galėdamas apsistoti netoli savo draugo Viešpaties Džaganathos. Jis laimingas tarnavo Viešpačiui Džaganathai kartu su vis šeima iki savo dienų galo.
Tai yra Viešpaties Džaganathos bhakta-vatsalya nuotaikos pavyzdys. Jis atsiliepia visiems, kas Jam tarnauja su didžiausiu tikėjimu. Jis yra labai brangus Jo ištikimiems astidavusiems. Kam trūksta tikėjimo, Viešpats Džaganatha yra labai toli. Tie, kas klausosi apie šiuos žaidimus su Bandhu Mohančiu, išsilaisvins nuo nuodėmingos veiklos pasėkmių. Juos lydės sėkmė ir jie niekados nepamatus Yama-lokos. Tai Vedų raštų verdiktas.
Džaganatha Purio Legendos
Džaganatha Purio Legendos yra dokumentinis filmas rodytas per Nacionalinės Geografijos kanalą. Rajeev Khandelwal pasiims mus į Purį, Orisos valstijoje, pažiūrėti garsiąją Viešpaties Džaganathos, Viešpaties Balabhadros ir Devi Subhadros Rathajatrą. Kartu su juo ištirti didingą Džaganathos šventyklos architektūrą ir sužinoti, kaip ši Jatra suburia kartu įvairias kultūras, religijas ir mitologiją. Originali serija anglų kalba yra internete adresu: https://youtu.be/VI0RLlQ6dZg
Kaip atsirado unkikali Džaganathos forma
Viešpats Krišna gyveno Dvarakoje su savo 16.108 žmonomis. Kadangi kiekviena iš 16.108 žmonų turėjo savo atskirus rūmus, Krišna taip pat pasidalino į 16.108 formas ir tuo pačiu metu buvo su visomis žmonomis. Tai padaryti galėjo tik Krišna, joks mirtingasis to neįstengtų padaryti, tad mums nereiktų net bandyti imituoti paslaptingus Krišnos žaidimus. Visos Dvarakos karalienės buvo nepaprastai laimingos ir iš visų jėgų stengėsi pamaloninti Viešpatį. Bet karalienės vis užtikdavo Krišną, paskendusį prisiminimuose apie Vrindavane vykusius žaidimus. Tai jas suintrigavo. Jos pradėjo galvoti: "Kas tokio didingo ir ypatingo nutiko Vrindavane, kad Krišna nuolat visiškai pasineria į Savo vaikystės prisiminimus?" Jų šidyse kilo troškimas sužinoti apie Krišnos vaikystės dienas Vrindavane.
Karalienės prisiartino prie Motinos Rohini, kuri buvo Viešpaties žaidimų Vrindavane liudininkė ir paprašė viską joms papasakoti. Motina Rohini sutiko, bet įspėjo, kad Krišna ir Balarama negali apie tuos žaidimus išgirsti, nes jei išgirs, visiškai nugrims į emocijas.Taigi, buvo nuspręsta Subhadrą, Krišnos ir Balaramos sesę, palikti sargyboje prie durų. Ji turėjo tučtuojau pranešti Motinai Rohini, jei Krišna su Balarama ims artintis.
Motina Rohini ėmė pasakoti apie žaidimus, o Subhadra stovėjo durų sargyboje. Žaidimai buvo tokie nuostabūs, kad Motina Rohini, visos karalienės ir Subhadra visiškai paniro į juos. Tuo tarpu Krišna ir Balarama pajuto, kad rūmuose vyksta kažkas ypatingo, taigi tučtuojau ten nuskubėjo. Subhadra, kuri buvo visiškai įsijautusi į žaidimų klausymąsi, nepastebėjo, kad atėjo Krišna su Balarama. Žaidimų istorijos buvo tokios saldžios ir pilnos nektaro, kad Krišna, Balarama ir Subhadra ėmė jausti maha-bhava. Jų akys išsiplėtė ir tapo didelėmis, veidai padidėjo, kojos ir rankos įsitraukė į kūnus - šios savybės buvo unikalios ir niekados anksčiau nematytos. Tuo pačiu metu Narada Muni atkeliavo į svečius ir pamatė dar niekad nematytą pavidalą. Išvydę Naradą Muni, visi trys atgavo savo normalius pavidalus. Bet Narada Munis ėmė maldauti Viešpaties, kad Jis leistų kitiems taip pat išvysti šias unikalias ir retas Jo formas. Viešpats Krišna sutiko ir pasakė, kad Jie šiomis formomis apsireikš kaip Viešpats Džaganatha, Viešpats Baladeva ir Subhadra Džaganatha Puryje tam, kad pamalonintų bhaktus.
Štai dėl ko Viešpats Džaganatha, Viešpats Baladeva ir Subhadra devi turi tokius unikalius ir gražius pavidalus Džaganatha Puryje.
Dasia Bauri ir Džaganatha
Viešpats Jagannatha yra labai populiarus čia. Skirtingų kaimų gyventojų Jis yra laikomas labai galinga Dievybe, netgi musulmonai kartais garbina Jį. Snan-yatros metu jie atneša savo aukas Viešpačiui Jagannathai. Tą dieną vyksta didelė šventė. Taigi, visi atneša pieno ir valgių pasiūlyti Viešpačiui Jagannathai.
Kartą Snan-yatros metu, tai buvo maždaug 15 metų atgal, atėjo ir du rikšų vairuotojai. Vienas riškos vairuotojas pasiėmė šiek tiek kičerio (ryžių ir žirnių košė) prasado (Dievui paaukotas maistas) ir šiek tiek paėmė savo draugui, kuris buvo musulmonas ir nenorėjo užeiti į vidų.
Rikšos vairuotojas sako savo musulmonui draugui: "Aš tau vis tiek atnešiau šiek tiek prasado", bet draugas numetė maistą ant žemės ir pasakė: "Mes nevalgome šitų dalykų".
Tą naktį musulmonas susapnavo kaip Viešpats Balarama sėdi ant jo, spaudžia jį ir muša. Musulmonas labai išsigando. Subhadra taip pat buvo sapne. Ji juokėsi ir sakė: "Nužudyk jį, nužudyk jį!". Ir Viešpats Jagannatha taip pat juokėsi.
Kitą dieną šis musulmonas atėjo labai nuolankus pas Dievybes, pagarbino Viešpatį Jagannathą ir paprašė šiek tiek kičerio maha-prasado. Bet nieko nebebuvo likę. "Bet gal nors truputėlis liko?"- musulmonas ėmė maldauti. Tad pudžiaris nuėjo paieškoti puoduose, rado ir musulmonas laimingas paėmė tai.
Epidemija ir Džaganatha
Kartą užėjo rimta epidemija, labai daug žmonių susirgo, o kai kurie ligoniai netgi mirė.
Viešpats Jagannatha pasirodė pudžiariui (pujari - tas, kuris tarnauja šventykoje Dievybėms, atlieka apeigas, siūlo maistą, rengia, prausia ir t.t.) sapne ir pasakė, kokiais vaistais reikia gydyti tą ligą. Taigi ryte pudžiaris sukvietė visą kaimą ir liepė jiems surinkti reikiamus ingredientus vaistams. Tačiau vieno ingrediento jie negalėjo rasti, nes jis neaugo jų vietovėje. Vėliau tą dieną mažas berniukas atėjo, nešdamas šaką, kurią atidavė pudžiario žmonai, sakydamas: "Aš atnešiau tai tavo vyrui, bet jo čia nėra, taigi atiduodu tau."
Kai pudžiaris sugrįžo ir pamatė šaką, jis labai susijaudino ir pasakė: "O, tai kaip tik tai, ko mums reikėjo, tai paskutinis augalas, kurio reikia, kad pagamintume vaistus! Kas atnešė tai?". Žmona atsakė: "Labai mielas mažas berniukas atnešė ją. Nemanau, kad jis iš mūsų kaimo, bent jau nesu jo mačiusi anksčiau". Taigi, jie padarė vaistus ir visi pasveiko.
Nuo tos dienos Viešpats Jagannatha pelnė pagarbą iš netgi ne hindu.
Aštuoniarankis Hanumanas
Tapasvi Hanuman/Chari Chakra Hanuman/Asta-bhuja Hanuman
Ši Hanumano dievybė stovi prie šiaurinių Šri Jagannatha šventyklos vartų tam, kad gintų mandirą. Jis taip pat žinomas, kaip Chari cakra Hanuman ir Asta bhuja Hanuman. ”Chari cakra” reiškia, kad jis laiko keturias čakras savo rankose.
Kartą Viešpaties Sudaršana čakra labai išpuiko, galvodamas: "Aš toks artimas Viešpačiui ir pats brangiausias Jam."
Viešpats Jagannatha yra garsus tuo, kad jis sunaikina jam atsidavusiųjų puikybę. Jagannathai nepatiko Sudaršana čakros išdidumas ir mintys, kad jis yra pats galingiausias. Sudaršana pradėjo galvoti, kad tai jis gina Viešpatį ir kad Viešpats nuo jo yra priklausomas. Viešpats Jagannatha priima Sudaršana čakros pagalbą tam, kad užbaigtų sudėtingus darbus. Todėl Viešpats nusprendė pakoreguoti Sudaršanos išdidumą vien tam, kad apsaugotų brangų Jam atsidavusįjį.
Viešpats pasiuntė Sudaršaną čakrą pakviesti Hanumaną. Tuo metu Hanumanas buvo užsiėmęs tapasya (askeze) abhayaranyoje (bebaimiškumo miške). Sudaršana čakra tučtuojau nuvyko pranešti Hanumanui, kad Viešpats Jagannatha nori jį pamatyti ir Hanumanas iškeliavo į susitikimą su Viešpačiu. Vos tik pranešęs Hanumanui, Sudaršana čakra tučtuojau sugrįžo į šventyklą, ją pasiekdamas anksčiau už Hanumaną. Kai Hanumanas prisiartino prie šventyklos vartų, Sudaršana čakra pradėjo greitai suktis aplink mandiro pastatą, užblokuodamas kelią Hanumanui ir neleisdamas jam pasiekti Ratna Simhasana.
Hanumanas paklausė savęs, kaip gi jis gali susitikti Viešpatį? Jis priėmė Viešpaties Jagannathos prieglobstį tiesiog prisimindamas Jį. Tučtuojau, Viešpaties malone, Hanumanas įgavo galių ir iš savo pečių išsiaugino šešias papildomas rankas taip tapdamas asta bhuja Hanuman.
Keturios rankos laikė keturias Sudaršana čakras. Dvi rankos siūlė pranamas. Dvi rankos kartojo šventą Viešpaties vardą.
Hanumanas žengė link ratna simhasana, kad susitiktų su Viešpačiu Jagannatha. Po kurio laiko Sudaršana čakra taip pat atėjo ten labai sunerimęs. Viešpats Jagannatha norėjo nubausti Sudaršaną čakrą už tai, kad jis įžeidė Hanumaną ir taip pat norėjo sunaikinti jo didelę puikybę. Sudaršana čakra labai susigėdo matydamas, kad Hanumanas yra galingesnis už jį ir jis negalėjo sutrukdyti Hanumanui įžengti į šventyklą.
Todėl Viešpats prakeikė Sudaršaną čakrą, kad Kali amžiuje jis praras savo disko formą ir taps stulpo formos, kuris visada bus Viešpaties Jagannathos kairėje.
Musulmonas ir Džaganatha
Viešpats Jagannatha yra labai populiarus čia. Skirtingų kaimų gyventojų Jis yra laikomas labai galinga Dievybe, netgi musulmonai kartais garbina Jį. Snana-yatros metu jie atneša savo aukas Viešpačiui Jagannathai. Tą dieną vyksta didelė šventė. Taigi, visi atneša pieno ir valgių pasiūlyti Viešpačiui Jagannathai.
Kartą Snan-yatros metu, tai buvo maždaug 15 metų atgal, atėjo ir du rikšų vairuotojai. Vienas riškos vairuotojas pasiėmė šiek tiek kičerio (ryžių ir žirnių košė) prasado (Dievui paaukotas maistas) ir šiek tiek paėmė savo draugui, kuris buvo musulmonas ir nenorėjo užeiti į vidų.
Rikšos vairuotojas sako savo musulmonui draugui: "Aš tau vis tiek atnešiau šiek tiek prasado", bet draugas numetė maistą ant žemės ir pasakė: "Mes nevalgome šitų dalykų".
Tą naktį musulmonas susapnavo kaip Viešpats Balarama sėdi ant jo, spaudžia jį ir muša. Musulmonas labai išsigando. Subhadra taip pat buvo sapne. Ji juokėsi ir sakė: "Nužudyk jį, nužudyk jį!". Ir Viešpats Jagannatha taip pat juokėsi.
Kitą dieną šis musulmonas atėjo labai nuolankus pas Dievybes, pagarbino Viešpatį Jagannathą ir paprašė šiek tiek kičerio maha-prasado. Bet nieko nebebuvo likę. "Bet gal nors truputėlis liko?"- musulmonas ėmė maldauti. Tad pudžiaris nuėjo paieškoti puoduose, rado ir musulmonas laimingas paėmė tai.
Kaip brahmanai bandė pavogti Džaganathą
Keli vietinio kaimo brahmanai pajuto, kad galėtų Viešpačiui Jagannathai pasiūlyti aukštesnio standarto garbinimą ir panoro garbinti Jį savo kaime. Todėl vieną dieną jie atėjo ir pavogė Viešpatį Jagannathą.
Kai nešė Viešpatį per laukus, staiga visi pajuto "gamtos šauksmą", taigi padėjo Viešpatį Jagannathą ir nuėjo palengvinti šlapimo puslę. Kai grįžo, daugiau nebegalėjo pakelti Viešpaties Jagannathos, taigi teko eiti pasikviesti daugiau vyrų į pagalbą. Tačiau ir tada negalėjo nė pajudinti Viešpaties.
Tada jie suvokė, kad Jis nenori palikti Radžapurio. Tad sugrįžo į šventyklą ir gailiai pasakė šventikams,: "Jūsų Dievybė yra laukuose ir nori sugrįžti atgal". Du pujariai nuėjo ir parsinešė Jį atgal namo.
Džaganatha ir Ganeša
Kartą Ganešos garbintojas, pusdievis vardu Ganapati Bhatta, atvyko į Jagannath Purį sudalyvauti Snana Yatroje. Bet, kai jis pamatė, kad Viešpats Jagannatha neturi dramblio galvos, jis labai nusivylė ir pasitraukė iš šventės. Viešpats Jagannatha, būdamas paramatma kiekvieno širdyje, tučtuojau suprato Ganapati Bhattos troškimą ir nusivylimo priežastį. Viešpats Jagannatha įgavo brahmano formą ir nuvyko pas Ganapati Bhatta, kuris išėjęs iš šventyklos jau ruošėsi palikti Purį. Kaip brahmanas, Jis įtikino Ganapati Bhattą vėl sugrįžti į šventyklą. Ganapati Bhatta vėl atėjo į šventyklą vakare. Kai jis gavo Viešpaties Jagannathos daršaną, buvo maloniai nustebintas, matydamas, kad Viešpats Jagannatha turi dramblio galvą. Vien tam, kad pamalonintų Jam atsidavusiuosius, Viešpats Jagannatha pasirodė specifine forma, vadinama hathi vesa. Šis Viešpaties Jagannathos žaidimas taip pat iliustruoja, kad jei kas nors garbins Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Šri Krišną ar Viešpatį Jagannathą, nebeliks jokios būtinybės garbinti pusdievius, nes Krišna yra visų galių šaltinis ir visi pusdieviai gauna savo galias tik iš Krišnos.
Govardhano žaidimų metu Viešpats Krišna taip pat pademonstravo, kad pusdienių garbinimas nereikalingas.
